Kodėl iš viso pasaulio pasirinkote atvykti gyventi į Lietuvą?
Kai pirmą kartą atvykau į Lietuvą, apie šią šalį daug nežinojau. Kaip ir daugelis žmonių, paliekančių savo gimtąją šalį, ieškojau saugumo, stabilumo ir galimybės kurti naują gyvenimą. Lietuva man suteikė tokią galimybę.
Laikui bėgant, Lietuva tapo daug daugiau nei tik vieta, kurioje gyvenu. Ji tapo šalimi, kurioje užmezgiau santykius, radau darbą, išmokau kalbą ir pradėjau jaustis bendruomenės dalimi.
Ką jums davė Caritas?
Sunkiu gyvenimo momentu Caritas man suteikė kai ką labai svarbaus: palaikymą ir jausmą, kad nesu vienas. Žmogui, atvykusiam į naują šalį ir nemokančiam kalbos, nesuprantančiam sistemos ar kultūros, net paprasti dalykai gali tapti sunkūs. Carito žmonės, ypač Jūratė, su manimi elgėsi pagarbiai ir kantriai, padėjo suprasti, kaip vyksta gyvenimas Lietuvoje.
Kokios konkrečios pagalbos gavote?
Palaikymas buvo ne tik praktinis. Gavau pagalbos gilinantis į administracines procedūras ir dokumentus, informacijos apie savo teises ir pareigas bei patarimų įvairiais klausimais, susijusiais su apsigyvenimu Lietuvoje.
Tačiau man vienas vertingiausių dalykų buvo tai, kad turėjau žmogų, į kurį galėjau kreiptis patarimo, kai nežinojau, ką daryti. Kartais paprastas pokalbis ir jautimas, kad kažkas nori padėti, gali turėti labai didelę įtaką.
Kaip jus priėmė patys lietuviai?
Mano patirtis apskritai buvo teigiama. Sutikau daug draugiškų, pagarbių ir norinčių padėti lietuvių, ypač kai matė, kad pats stengiuosi bendrauti ir integruotis. Žinoma, kaip ir visur, ne kiekviena patirtis yra vienoda, bet manau, kad integracija veikia abipusiai. Jei gerbi šalį ir jos žmones, moki kalbą ir stengiesi suprasti kultūrą, daug lengviau užmegzti gerus santykius.
Kaip sekėsi mokytis lietuvių kalbos?
Pradėjau mokytis lietuvių kalbos, nes manau, kad ji yra vienas svarbiausių integracijos raktų. Iš pradžių buvo sunku prisiminti žodžius ir ypač gramatiką, bet toliau mokiausi ir praktikavausi. Lankau pamokas, naudoju įvairią mokymosi medžiagą ir stengiuosi vartoti lietuvių kalbą kasdienėse situacijose, kai tik galiu.
Vis dar mokausi ir žinau, kad laukia dar ilgas kelias, bet džiaugiuosi, kai pastebiu, jog galiu suprasti daugiau ir susikalbėti geriau nei anksčiau. Man kalbos mokymasis taip pat yra būdas parodyti pagarbą šaliai, kurioje gyvenu.
Galbūt planuojate grįžti gyventi į Iraką?
Šiuo metu mano gyvenimas yra šioje šalyje. Čia turiu darbą, puoselėju draugystes ir kuriu kasdienį gyvenimą, tad norėčiau ir toliau plėtoti savo gyvenimą Lietuvoje.
Kaip patinka Irakiečiui Haideris Abbasasti gyvenant Lietuvoje? Kas buvo lengva, o prie ko vis dar negali priprasti? Visą Vilniaus arkivyskupijos Carito parengtą istoriją skaitykite paspaudę šią nuorodą.